Daug visko, ką randu palikusi namus

Vaiku Psichologe Klaipedoje

Kai vaikas nerimauja…

Kai vaikas nerimauja… Įsivaizduokite, kad labai išalkote… Jaučiate didžiulį alkį ir neturite progos užkąsti. Alkis vis stiprėja. Kas gali padėti numalšinti šį jausmą? Gal kito pasiūlymas, būti stipriu, juk viskas bus gerai ir nevalgius, tiesiog imk ir nejusk alkio“. Ar šie pasiūlymai kelia juoką? Tai kodėl panašiai elgiamės, kai nerimaujam. Juk galima imti ir tiesiog liautis nerimavus… Sakote, ne?   Kas vyksta su mumis, kai mūsų vaikas nerimauja? Ogi jaučiame tą patį nerimą kaip ir jis, tačiau stengiamės laikytis tvirtai. Dar galime būti empatiški, nes žinome, kokia tai nemaloni, sunki būsena. Taigi, stengiamės kiek galima greičiau vaiką iš jos išvaduoti, pagelbėti jam. Dažniausias mūsų elgesys – imame raminti vaiką. Mes sakome: „viskas bus gerai“, „tau nereikia nerimauti“, „čia nieko tokio“. O kartais, iš to nerimo nesusivaldome patys ir imame pykti. Ir tuomet sakome: „nebūk mažas vaikas“, „tu gali“, „liaukis“, o gal „imk šakoladuką“… Taip savo vaikui mes siunčiame dvi svarbias žinutes: „Tu neturi jaustis taip kaip jautiesi“ ir „ būk stiprus“. Tik ar nuo to vaikas ima jaustis kitaip ir tampa stipriu? Ar jums jaučiant alkį gali pagelbėti kito pasakymas: „Būk stiprus, viskas bus gerai ir nevalgius, imk ir nejusk alkio“. Kelia šypseną? Bet juk alkis irgi yra jausmas, tik susijęs su paprastu fiziologiniu poreikiu. Nerimas taip pat tik jausmas, kylantis iš natūralaus poreikio būti saugiu. Tai, kodėl jį numalšinti bandome kitaip ir kokios pasekmės paskui iš to gali išplaukti? Jausti nerimą tiek vaikui, tie suaugusiam yra normalu, ir jeigu jį jaučiame, reiškia jis mums reikalingas, šiuo metu svarbus ir

Skaitykite plačiau

Mokymasis per žaidimą. Ką tai reiškia „Lego“?

„Lego“ žaidimo gėrio ataskaita“ susidomėjau 2022 metais, dalyvaudama didelėje personalo žmonių konferencijoje, kuomet vienas charizmatiškas „Lego“ atstovų savo pranešime ėmė kalbėti apie žaidimą ir jo įvairiapusę naudą tiek žmonėms, tiek organizacijoms (turėdamas omenyje ne tik vaikus).

Skaitykite plačiau

KUO ŽAIDIMAS NAUDINGAS VAIKUI?

Žaidimas – neatsiejama vaiko raidos dalis. Įsivaizduoti vaikystę be žaidimo ir vaiką, kuris nežaistų – sudėtinga. Jeigu vaikas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nustoja domėtis žaidybine veikla, tiek specialistai, tiek vaiko artimieji turbūt sunerimtų. Tačiau jeigu žaidimas yra natūrali vaiko veikla, kyla klausimas, kuo paprastas vaiko žaidimas skiriasi nuo žaidimo terapijos ir kokiais tikslais ji gali būti taikoma? Moksliniai tyrimai rodo (Lucas – Molina, B., ir kolegos, 2020; Reye, 2008; Jager, Ryan, 2007), kad žaidimo terapija yra efektyvi darbo su vaiko emocijomis bei jų pažinimu priemonė. 

KUO ŽAIDIMAS NAUDINGAS VAIKUI?

Žaidimas – neatsiejama vaiko raidos dalis. Įsivaizduoti vaikystę be žaidimo ir vaiką, kuris nežaistų – sudėtinga. Jeigu vaikas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nustoja domėtis žaidybine veikla, tiek specialistai, tiek vaiko artimieji turbūt sunerimtų. Tačiau jeigu žaidimas yra natūrali vaiko veikla, kyla klausimas, kuo paprastas vaiko žaidimas skiriasi nuo žaidimo terapijos ir kokiais tikslais ji gali būti taikoma? Moksliniai tyrimai rodo (Lucas – Molina, B., ir kolegos, 2020; Reye, 2008; Jager, Ryan, 2007), kad žaidimo terapija yra efektyvi darbo su vaiko emocijomis bei jų pažinimu priemonė. Ji gali būti taikoma įvairiais tikslais. Atsižvelgiant į vaiko būklę ir psichologinės pagalbos tikslus yra parenkama žaidimo terapijos metodika ir trukmė. Tai individualu. Tačiau mokslininkai pažymi, kad žaidimų terapija yra tinkamas ir efektyvus būdas teikti psichologinę pagalbą vaikui (ir bene vienintelis kalbant apie 2 – 12 metų vaikus). Taip yra todėl, kad pagrindinė vaiko veikla ir išraiškos priemonė nuo pat jo gimimo iki ankstyvosios paauglystės yra žaidimas. Žaisdami vaikai pažįsta pasaulį, mokosi, išreiškia save, kuria santykį ir kt. Vaiko kalba – žaidimas, vaiko žodžiai – žaislai. Kaip teigia Axline (Axline, 2012, cit. Senko K., Bethany H., 2019), žaidimas yra natūrali vaiko saviraiškos priemonė. Skirtingai nei suaugę, kuriems geriau yra išreikšti savo emocijas žodžiais, vaikams yra daug lengviau apie savo emocijas komunikuoti per žaidimą. Pagrindinė žaidimo terapijos prielaida – jog vaikas naudoja žaidimą tam, kad galėtų komunikuoti išgyvenamus ir kylančius nesąmoningus jausmus ir vidinius konfliktus per terapeutą ir žaidimą. Panašiai, kaip suaugusieji vartoja žodžius, taip ir vaikai, žaisdami, tam tikro žaidimo ir psichologinės problemos konteksto ribose gali išreikšti save, naudodamiesi jiems pateikta arba pačių pasirinkta žaidimo medžiaga (Landreth, 2002, cit. Bratton C., Ray D., C. 2016).

Prof. G. L. Landreth, vaikų žaidimų terapijos specialistas bei Amerikos Žaidimų Terapijos Asociacijos pradininkas, apibūdina žaidimą kaip neatsiejamą vaikystės dalį, unikalų būdą, kuris pasitarnauja ekspresyviosios kalbos, bendravimo įgūdžių, emocijų, socialinių įgūdžių bei kognityviniam vystymuisi.

Žaidimo terapija – specialiai išvystytas psichoterapinis vaiko gydymo metodas, skirtas vaikams nuo 2 iki 12 metų amžiaus. Jos metu specialiai paruoštas psichinės sveikatos specialistas, vadinamas žaidimų terapeutu, dirba su vaiku tam, kad išsiaiškintų ir padėtų išspręsti vaiko patiriamas problemas, naudodamas psichoterapinį žaidimą. Vaikas ir terapeutas dirba kartu konsultacijai skirtoje erdvėje, vadinamoje žaidimų kambariu, kurioje parinkti atitinkami žaislai, skirti skatinti ir suteikti vaikui saugią galimybę išreikšti jausmus, taip pat padėti atrasti ir vystyti sveikesnius elgesio būdus (Eugster, K., 2013). Prof. Dvarionas, kuris yra parašęs vienintelę Lietuvoje Daktaro disertaciją žaidimo terapijos tema, cituodamas Homeyer (1999, cit., Dvarionas, 2002), žaidimo terapiją apibūdina kaip pasaulyje pripažintą ir plačiai taikomą 2 -12 metų vaikų psichokorekcijos metodą, kuris Tarptautinės žaidimo terapijos asociacijos apibrėžiamas kaip tarpasmeninis procesas, kuriame įgudęs žaidimo terapeutas sistemingai naudoja teoriškai pagrįstus terapinius žaidimo modelius bei technikas, kad padėtų pacientams išvengti psichologinių ir socialinių sunkumų arba juos išspręsti bei pasiekti optimalaus augimo bei raidos. Tai savalaikis ir akivaizdžiai pribrendęs psichosocialinės intervencijos metodas, laukiantis mokslinio ir praktinio panaudojimo vaikų gerovei. V.Axline (Axline V. 1994, cit. Dvarionas, 2002) žaidimo terapiją apibrėžia kaip dinamišką vaiko ir suaugusiojo (žaidimo terapeuto) tarpusavio santykių sistemą, kai specialiai parinktais žaislais ir žaidimo būdais vaikui padedama pajusti saugius ryšius su aplinka, kurioje sudaromos palankios sąlygos tyrinėti ir išreikšti savo emocijas, mintis, potyrius ir elgseną.

Žaidimų terapija – tai visų pirma procesas, kurio metu vaikai gali išmokti daug pagrindinių socialinių, emocinių, bendravimo įgūdžių. Ji padeda išreikšti savo emocijas santykyje su kitais (Rye, 2008, cit. Chinekesh A. ir kolegų, 2014). Žaidimų terapija padeda problemų turintiems vaikams užsitikrinti saugų atstumą nuo savo psichologinių problemų ir išreikšti jas sau saugiame santykyje (Ryan, Edge, 2012; Jafari, N. ir bendraautoriai, 2011). Žaidimo terapija – tai visų pirma  vaiko ir terapeuto bendravimo būdas (Kool, R., Lawver, T., 2010).

Taip pat svarbu paminėti, kad žaidimas pats savaime, kad ir ypatingai įrengtame kabinete, nesukelia pokyčių asmenybėje daugiau negu, tarkim, žaidimas mokyklos kieme. Tik netiesioginiu būdu vykdomos suaugusiojo intervencijos bei žaidimo palaikymas lemia esminius individo pokyčius (Chetnik M., Cit. Dvarionas, 2002).

LITERATŪRA

  • Jafari, N., Mohammadi, M. R., Khanbani, M., Farid, S., ir Chiti, P. (2011). Effect of play therapy on behavioral problems of
    maladjusted preschool children. Iran journal of psychiatry, 6 (1), 37– 42.
  • Kool, R., Lawver,T., (2010). Play Therapy Considerations and Applications for the Practitioner. Psychiatry, 7 (10), 19 – 24.
  • Rye, N. (2008). Play therapy as mental health intervention for children play therapy. Jornal Fam health care, 18 (1), 17 – 19.
  • Senko, K., Bethany, H. (2019). Play therapy: an illustrative case. Inovations in cinical neurocience, 16 (5-6), 38 – 40.
  • Lukas – Molina, B., Quintanilla, L., Sarmento – Henrique, R., Babarro, J., M. ir Gimenez-Dasi, M. (2020). The relationship between emotion regulation and emotion knowledge ir preschoolers: a longitudinal study. Internationa Jurnal of Environmental reserch and public Health, 17, 112-123.
  • Eugster, K. (2013). Coution. Children at play. Prieiga internete: https://cacpt.com.
  • Dvarionas, D. (2002). Žaidimo terapija dirbant socialinį darbą su vaikais. Medicina, 38 (4), 370 – 378.
9 dalykai , kuriuos reikia pasakyti nerimaujanciam vaikui
dalykai , kuriuos reikia pasakyti nerimaujanciam vaikui

NERIMAS NĖRA BLOGAS JAUSMAS, TAI TIK SMEGENŲ BANDYMAS PASITIKRINTI, AR TIKRAI VISKAS GERAI

 

Nerimas – be galo nemalonus jausmas. Jis kelia dikomfortą tiek vaikui tiek suaugusiam. Jis griauna mūsų vidinę pusiausvyrą, kelia nemalonius pojūčius kūne, o ką jau kalbėti apie jo poveikį mūsų mintims ir emocinei būklei. Nenuostabu, kad vos pajutus stipresnį nerimą, norisi kuo greičiau jo atsikratyti. Nežinodami kaip tai padaryti, kartais naudojame paprasčiausią, bet mažiausiai efektyvų būdą: tiesiog liepiame sau liautis nerimavus! Tai darome ir su savo vaikais.

NERIMAS NĖRA BLOGAS JAUSMAS, TAI TIK SMEGENŲ BANDYMAS PASITIKRINTI, AR TIKRAI VISKAS GERAI

Nerimas – be galo nemalonus jausmas. Jis kelia dikomfortą tiek vaikui tiek suaugusiam. Jis griauna mūsų vidinę pusiausvyrą, kelia nemalonius pojūčius kūne, o ką jau kalbėti apie jo poveikį mūsų mintims ir emocinei būklei. Nenuostabu, kad vos pajutus stipresnį nerimą, norisi kuo greičiau jo atsikratyti. Nežinodami kaip tai padaryti, kartais naudojame paprasčiausią, bet mažiausiai efektyvų būdą: tiesiog liepiame sau liautis nerimavus! Tai darome ir su savo vaikais:

  • „Liaukis pergyventi”
  • „Nėra čia ko bijoti”
  • „Viskas bus gerai”
  • „Nebijok”

Ar tai padeda?

Nerimas – tai smegenų siunčiamas mums signalas, kad reikia pasitikrinti, ar viskas aplinkoje, su mumis pačiais yra gerai. Neignoruojant šio signalo, galima laimėti daugiau.

Ką sakyti nerimaujančiam vaikui vietoje įprastų frazių?

Keletas patarimų gražiai violetinėse skaidrėse straipsnio viršuje.

ŽAIDIMO TERAPIJOS TAIKYMO GALIMYBĖS. TYRIMŲ APŽVALGA

Vienas iš pagrindinių žaidimo terapijos tikslų yra darbas su vaiko patiriamomis emocijomis. Tiriant žaidimo terapijos pritaikymo galimybes teikiant psichologinę pagalbą vaikui, atliekami tyrimai, kurie nagrinėja žaidimo terapijos efektyvumą dirbant su vaikais, turinčiais elgesio, emocinių sunkumų ir raidos sutrikimų, taip pat patiriančių stresą, hospitalizuotų, patyrusių smurtą artimoje aplinkoje ir kt.

ŽAIDIMO TERAPIJOS TAIKYMO GALIMYBĖS. TYRIMŲ APŽVALGA

Vienas iš pagrindinių žaidimo terapijos tikslų yra darbas su vaiko patiriamomis emocijomis. Tiriant žaidimo terapijos pritaikymo galimybes teikiant psichologinę pagalbą vaikui, atliekami tyrimai, kurie nagrinėja žaidimo terapijos efektyvumą dirbant su vaikais, turinčiais elgesio, emocinių sunkumų ir raidos sutrikimų, taip pat patiriančių stresą, hospitalizuotų, patyrusių smurtą artimoje aplinkoje ir kt. Visus šiuos tyrimus jungia viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių. Taikant žaidimo terapijos intervencijos metodą dirbama ir daug dėmesio skiriama vaiko emocinei būsenai ir jausmams. Atliekami įvairūs tyrimai, nagrinėjantys žaidimo terapijos pritaikymo poveikį bei efektyvumą įvairiuose kontekstuose. Pagrindinė šių kontekstų sudedamosios dalys, vaiko psichologinių problemų, elgesio sunkumų sprendimas. Panksepp, Burgdof, Turner ir Gordon (2003) tyrimas atskleidė, kad žaidimo terapija gali padėti spręsti pradinių klasių mokinių elgesio sutrikimus. Vanker, McDuffie, Weismer ir Abbeduto (2012) tyrė žaidimo terapijos pritaikymo galimybes teikiant pagalbą benamiams vaikams. Panašiai ir Meany-Walen, Bratton ir Kottman (2014) savo tyrimo metu pastebėjo, kad vaikams, kuriems buvo taikoma žaidimo terapijos intervencija, statistiškai reikšmingai sumažėjo trikdančio elgesio problemų, palyginti su vaikais kontrolinėje grupėje. Gauti duomenys apklausiant tiriamų vaikų mokytojus taip pat parodė, kad pagerėjo mokytojų ir vaikų tarpusavio santykiai, sumažėjo bendras vaikų streso lygis, palyginus juos su eksperimentinės grupės vaikais.

Kita svarbi žaidimo terapijos pritaikymo sritis įtraukiant ir emocijų pažinimo komponentą yra darbas su vaikais esančiais, hospitalizacijoje, patyrusiais traumuojančius įvykius, turinčius potrauminio streso sutrikimus. Koukourikos K., Tzeha L., Pantelidou, P. ir kt. (2015), tirdami žaidimo svarbą vaikams hospitalizacijos metu, įrodė, kad hospitalizavimo metu terapinis žaidimas ir jo forma turi didelę terapinę vertę sergantiems vaikams, taip prisidėdamas prie jų fizinės ir emocinės gerovės bei sveikimo. Žaidimo terapijos intervencija padeda atskleisti problemas, susijusias su vaiko išgyvenimais ligoninėje ir sumažinti neigiamų jausmų, lydinčių vaiko buvimo ligoninėje metu intensyvumą. Šiame tyrime įrodyta, kad žaidimo terapijos metu keičiasi vaikų išgyvenamos emocijos. Vaikai, kuriems taikoma žaidimo terapijos intervencija, patiria ir išgyvena mažiau neigiamų emocijų, nei tie, kuriems ji netaikoma. Schottelkorb, Doumas ir Garcia (2012) savo tyrime nustatė, kad žaidimo terapijos intervencija buvo efektyvi mažinant potrauminius išgyvenimus ir simptomus. Smith (2020) atliktas tyrimas tyrė neurobiologinį trauminių patirčių poveikį ir žaidimo terapijos naudą vaikams mokyklos aplinkoje. Tyrimo autorius teigia, kad yra akivaizdžių įrodymų, jog žaidimo terapija yra efektyvus neurobiologiniais principais paremtas gydymas vaikams, patyrusiems labai sudėtingus traumuojančius įvykius ir išgyvenimus. Nijhof, Vinkers, Geelen, Duijff ir bendrauatoriai. (2018), atliko tyrimą su genetinėmis, autoimuninėmis ir kitomis sunkiomis ligomis sergančiais vaikais ligoninėse ir nustatė, kad žaidimo terapija, yra efektyvi priemonė padedanti vaikams sėkmingai susidoroti su dėl ligos patiriamu stresu.

Dar vienas, taip pat labai svarbus žaidimo terapijos pritaikymo galimybių tyrimo laukas yra vaiko socialinių, emocinių kompetencijų stiprinimas. Chinekesh, Kamalian, Eltemasi, ir kt. (2014.), tyrė grupinės žaidimo terapijos poveikį ikimokyklinio amžiaus vaikų socialiniams ir emociniams įgūdžiams. Tyrime buvo vertinami ir lyginami vaikų savimonės skirtumai, savireguliacija, socialinė sąveika, empatija. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad žaidimų terapijos metodas gali būti veiksmingas mokant vaikus užmegzti bendravimą, reikšti savo mintis ir jausmus bei spręsti problemas. Tyrimas taip pat atskleidė, kad žaidimo terapija reikšmingai pagerina vaikų kognityvinį vystymąsi. Cheng ir Ray (2016) tyrė, kaip žaidimo terapija gali paveikti vaikų socialinių ir emocinių kompetencijų kokybę. Tyrimo rezultatai buvo vertinami remiantis tėvų pildytais klausimynais. Rezultatai atskleidė, kad vaikai, kuriems buvo taikomos žaidimo terapijos intervencijos parodė statistiškai reikšmingą bendrų socialinių ir emocinių savybių, empatijos ir socialinės kompetencijos pagerėjimą, palyginti su kontrolinės grupės vaikais, kuriems šios intervencijos nebuvo taikomos. Atayi, Razini ir Hatami (2018) atliko tyrimą, kuriame vertino žaidimo terapijos įtaką mokyklinio amžiaus vaikų (12-13 metų) savigarbai bei socialinių fobijų mažinimui. Tyrimo įrankiu buvo pasirinkta atitinkama žaidimo terapijos metodika, kurioje vaikas ir terapeutas identifikuoja išgyvenamus skirtingus jausmus ir jų santykį su kūnu; vaikas mokosi jausmų pažinimo ir suvokimo, identifikuoja savo vidinius pokalbius, nerimą keliančias mintis ir siekia įveikti nerimą; terapeutas padeda vaikui atrasti, kaip požiūris gali daryti įtaką mintims ir patiriamoms emocijoms (ši dalis skirta problemų sprendimui kaip priemonė susidoroti su nerimu); vaikui aiškinamos atlygio už rezultatus arba pastangos sąvokos. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad grupinio žaidimo terapija efektyviai padidino mokinių savigarbą ir sumažino socialinę fobiją dirbant su vaiko emocine būsena.

Su ir Tsai (2016) atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 8-9 metų emigrantų vaikai, turintys problemų užmezgant ir palaikant tarpasmeninius santykius. Šis tyrimas įdomus ir vertas paminėti dėl to, kad jo metu pagerėjo ne tik vaikų, dalyvavusių žaidimo terapijoje, tarpasmeniniai santykiai, palyginti su kontrolinės grupės vaikais, tačiau tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pagerėjo ir bendra vaikų nuotaika, keitėsi išgyvenami vaikų jausmai. Kito, Stulmaker ir Ray (2015) atlikto tyrimo išvados kalba apie tai, kad vaikams, kuriems buvo taikoma žaidimo terapijos intervencija, žymiai sumažėjo bendras nerimo lygis, jie pradėjo išgyventi mažiau negatyvių ir įtampą keliančių jausmų, palyginus su kontroline grupe.

Atliekant tyrimus – vertinamos žaidimo terapijos, kaip intervencinės pagalbos priemonės vaikams metodo pritaikymo galimybės įvairaus pobūdžio psichologinėms, elgesio problemoms spręsti. Tyrimų pagalba šio metodo efektyvumas yra empiriškai įrodomas. Visus tyrimus jungia tai, kad siekiant norimo poveikio, didelis dėmesys tyrimų metu skiriamas darbui su vaiko emocijomis (jų pažinimui, įsisąmoninimui, jeigu reikia, raiškai). Galima daryti prielaidą, kad jausmų pokyčiai yra labai reikšmingi, siekiant suteikti sėkmingą psichologinę pagalbą.

Literatūra:

Brisbois, B., (2016). The Lived Experience of Facilitating the Violet Oaklander Model of Psychotherapy for Children and Adolescents. Priega internete:https://etd.ohiolink.edu/apexprod/rws_etd/send_file/send?accession=antioch1467798020&disposition=inline. 

Chinekesh, A., Kamalian, M., Eltemasi, M., Chinekesh, Sh. ir Alavim, M (2014). The Effect of Group Play Therapy on Social-Emotional Skills in Pre-School Children. Global journal of healthy science, 6 (2), 163 – 167.

Dvarionas, D. (2002). Žaidimo terapija dirbant socialinį darbą su vaikais. Medicina, 38 (4), 370 – 378.

Eugster, K. (2013). Coution. Children at play. Prieiga internete: https://cacpt.com/.

Fazio – Griffith, L. J., Ballard, M. B. (2014). Cognitive Behavioral Play Therapy Techniques in School-Based Group Counseling: Assisting Students in the Development of Social Skills. Prieiga internete: https://www.counseling.org/docs/default-source/vistas/article_18.pdf?sfvrsn=10.

Fried, K. IR McKenna, Ch. (2020). Healing throught play using the Oakalnder model. Printed: in USA, 8 – 35.

Hall, J. (2019). Child – centred play therapy as a means of healing children exposed to domestic violence. International journal of play therapy, 28 (2), 98 – 106.

Herba, C. M., Landau, S., Russell, T., Ecker, Ch. ir Phillips, M., L. (2006). The development of emotion – processing in children: effects o fage, emotion, and intensity. Journal of child psychology and psychiatry, 47, 1098 – 1106.

Yaghoobian, P., Emadian, S. O. (2019). The effectiveness of art therapy with sand play method on behavioral disorders, emotional problems, and comminication skills of children. Bali medical journal, 8 (1), 153 – 159.

Jafari, N., Mohammadi, M. R., Khanbani, M., Farid, S., ir Chiti, P. (2011). Effect of play therapy on behavioral problems of maladjusted preschool children. Iran journal of psychiatry, 6 (1), 37 – 42.

Jones, D. E., Greenberg, M. ir Crowley, M. (2015).  Early social – emotional funkcioning and public health: teh relationship between kindergarden social competence and future wellness. Am. J. Public health, 105, 2283 – 2290.

Kool, R., Lawver,T., (2010). Play Therapy Considerations and Applications for the Practitioner. Psychiatry, 7 (10), 19 – 24.

Lewis, M. (2011). The origins and uses of self – awareness of mental representation of me. Consciousness and cognition, 20, 120 – 129.

Lukas – Molina, B., Quintanilla, L., Sarmento – Henrique, R., Babarro, J., M. ir Gimenez-Dasi, M. (2020). The relationship between emotion regulation and emotion knowledge ir preschoolers: a longitudinal study. Internationa Jurnal of Environmental reserch and public Health, 17, 112-123.

Mayer, J. D., (2018). Brief Mood Introspection Scale (BMIS): Technical and Scoring Manual (2nd Edition). Prieiga internete: https://mypages.unh.edu/sites/default/files/jdmayer/files/bmistechnical_supplement_for_scoring.pdf.

Ofsted, M. (2005). Healthy minds. Ofsted better education and care, 2457, 1-17.

Panksep, J., Burgdorf, J., Turner, C., ir Gordon, N. (2003). Modelind ADHD – type arousal with unilateral frontal cortex damage in rats and beneficial effects of play therapy. Brain cognition, 52 (1), 97 – 105.

Pons, F., Harris, P .L. ir de Rosnay, M. (2004). Emotion comprehension between 3 and 11 years: development periods and hierarchical organization. Europe Jurnal of psychologie, 1, 127 – 152.

Pope, D. J., Butler, H. Ir Qualter, P. (2012). Emotional understanding and color – emotion associations in children aged 7 – 8 years. Prieiga internete: https://www.hindawi.com/journals/cdr/2012/975670/.

Rahmani, S., Majidi, R. (2016). Game effectiveness of Cognitive behavior therapy on improving social skills in children with AD – hyperactive in Sanandaj. International letters of social and humanistics scienaces, (66), 96 – 102.

Ray, D. C.,  Bratton, S. C. (2016). Child-centered play therapy for school prevention. Empirically based play interventions for children.  Prieiga internete: https://psycnet.apa.org/record/2015-14116-004.

Rye, N. (2008). Play therapy as mental health intervention for children play therapy. Jornal Fam health care, 18 (1), 17 – 19.

Robson, D. A., Allen, M. S. ir Hovard, S. J. (2020). Self – regulation in childhood as a predictor of future outcomes: a meta – analytic review. Psychol. Bull., 146, 324 – 254.

Sanne L., NijhofaChristiaan, H., Vinkers, Stefan, M., van Geelend, Sasja, N., Duijffd, E. J., Marijke, Achterberge, Janjaap, van der Net, Remco, C., Veltkamp, Martha , A., Grootenhuish, Elise, M., van, de Puttea, Manon, H. J., Hillegersi, Anneke, W., van der Brugj, Corette, J., Wierengak, Manon, J. N. L., Bendersl, Rutger, C. M. E., Engelsm, C.. Korsvan. der Entj, Louk, J. M. J., Vanderschurene ir Heidi, M. B., Lesschere (2018). Healthy play, better coping: the importance of play for the development of children in health and disease. Neuroscience and biobehavioral reviews, 95, 421 – 429.

Saarni, C. (2011). Emotion competence: a development perspective. Handbook of emotional intelligence. Sanfrancisko, CA, USA: Jossey – Bass, 68 – 91.

Senko, K., Bethany, H.  (2019). Play therapy: an illustrative case. Inovations in cinical neurocience, 16 (5-6), 38 – 40.

Siakalroudi, S. G., Bahri, M. Z. (2015). Effectiveness of cognitive behavioral play therapy group on self – esteem and social skills in Girls‘ elementary school. Journal of scientific research an development, 2 (4), 144 – 120.

Simones – Perlant, A., Lemercier, C., Pecher, Ch. (2018). Mood self – assessment in children from age of 7. Europe‘s journal of psychology, 14 (3), 599 – 620.

Smith, L. M. (2020). Neurobiological effects of trauma and efficacy of play therapy in school – based setting. Prieiga internete: https://digitalcommons.lesley.edu/expressive_theses/346/.

Sountham – Gerow, M. A., Kendall, P. C. (2002), Emotion regulation and understanding: implications for child psychopathology and therapy. Clinical psychology review, 22 (2), 189 – 222.

Taylor, R. D., Oberle, E., Drlak, J. A. ir Weissberg, R. P. (2017). Promoting positive younth development through school – based socila and emotional learning interventions: a meta – analysis of follow – up effects. Child development, 88, 1156 – 1171.

Venker, C. E., McDuffie, A., Weismer, E. S., ir Abbeduto, L. (2012). Increasing verbal responsiveness in parents of children with autism: pilot study. Autism, 16 (6), 568.

Weare, K., Gray, G., (2003). What works in developing children’s emotional and social competence and wellbeing? Prieiga internete: https://eprints.soton.ac.uk/24058/. 

VAIKŲ PIEŠINIAI KALBA…

Nemažai kalbu apie tai, kad vaikui nėra lengva atskleisti savo jausmus ir vidinį pasaulį žodžiais. 

Kartais, kalbėti yra per baisu…

Kartais kalbėti tiesiog nepavyksta, nes tam tikrame raidos etape kalbiniai įgūdžiai tik atsiranda.

Kartais kalbėti tiesiog nesinori…

Bet žaisti norisi visada. Žaisti, ne visuomet reiškia imti į rankas kokį žaislą ar žaidimą ir atlikti su juo žaidybinius veiksmus. Viena iš smagių žaidimo formų, gali būti ne kas kita, o piešimas.

VAIKŲ PIEŠINIAI KALBA…

 

Nemažai kalbu apie tai, kad vaikui nėra lengva atskleisti savo jausmus ir vidinį pasaulį žodžiais. 

Kartais, kalbėti yra per baisu…

Kartais kalbėti tiesiog nepavyksta, nes tam tikrame raidos etape kalbiniai įgūdžiai tik atsiranda.

Kartais kalbėti tiesiog nesinori…

Bet žaisti norisi visada. Žaisti, ne visuomet reiškia imti į rankas kokį žaislą ar žaidimą ir atlikti su juo žaidybinius veiksmus. Viena iš smagių žaidimo formų, gali būti ne kas kita, o piešimas.

O piešti ir žaisti norisi visada. Nekalbėsiu daug apie tai, ką reiškia vieni ar kiti simboliai vaikų piešiniuose, kaip su jais dirbti. Norintieji tikrai ras daug literatūros ir seminarų šia tema. Aš rekomenduoju Irenos Bulotienės vedamus seminarus, po apsilankymo kuriuose, ir man pačiai kilo mintis parašyti šį straipsnį. 

Šio straipsnio tikslas, dalintis žinia, kiek daug mums gali pasakyti vaiko piešinys ir, kad kartais galima kalbėtis per juos. 

Šiais nuostabiais trejais piešiniais sutiko su manimi pasidalinti vienos nuostabios devynmetės mama. 

Juose vaizduojami: medis; paukščio lizdas (saugi vieta) ir dovanojantis delnas. Koks nepaprastai puošnus ir ypatingas medis su karūna, kokia graži ir apsikabinusi paukštelių šeima, koks pilnas širdelių dovanojantis meilę delnas.

Kiek daug visko telpa viename žmogutyje! Ko paklaustumėte šios mergaitės, apie ką pasikalbėtumėte, ar nesinori paspausti to širdelėmis apipinto delniuko?

Ačiū nuostabiai mamai ir jos dukrytei, kad dalinatės.